Vakcinavimas – nauda ar blogis

Don Hamilton

Iš knygos “Homeopatinis kačių ir šunų gydymas”

Šiuo metu yra labai abejojama vakcinavimo naudingumu. Tiek natūralios alternatyvios (holistinės)  medicinos veterinarai, tiek tradiciniai veterinarai, tiek imunologai mano, kad vakcinavimo reikšmė yra perdėta. Daug diskutuojama apie vakcinų rinkos spartų augimą; manoma, kad veterinarų ir vakcinų gamintojų pelnas vaidina ne paskutinį vaidmenį šioje temoje. Tokiu būdu, vakcinavimo klausimas yra ne tik abejotinas, bet turi ir eilę etinių problemų. Man asmeniškai šiuo klausimu abejonės nekyla, homeopatijos šalininkų gretose vyrauja vieninga nuomonė apie vakcinavimą. Tačiau suvokdamas kokia svarbi ši tema gali būti veterinarams, aš noriu pasidalinti kai kuriais savo pamąstymais ir pastebėjimas.

Tik pabaigęs savo mokslus institute, aš tapau parvovirusinės šunų infekcijos epidemijos liudininku, kuri įsižiebė 1970-ųjų metų pabaigoje. Aš įsitikinau, kad vakcinavimas gali sumažinti parvovirusinės infekcijos susirgimus. Kaip gi galėjau nepritarti vakcinavimui, kuris padėjo išsaugoti tūkstančių gyvūnų gyvybę? Aš pats mačiau, kaip nevakcinuoti gyvūnai susirgdavo parvovirusu, o kartais maru. Aš taip pat mačiau, kad vakcinuoti gyvūnai atrodo sveikesni už nevakcinuotus. Bet po tam tikro laiko aš pastebėjau, kad vis daugiau gyvūnų užsikrėsdavo parvovirusu, be to daugelis iš jų susirgdavo iš karto po skiepo. Susidarė įspūdis, kad tam tikrais atvejais parvoviruso priežastimi buvo būtent pats skiepas arba skiepo sukeltas šuns organizmo padidėjęs jautrumas šiam virusui.

Su didžiuliu įkvėpimu veterinarų bendruomenė sutiko vakcinos prieš leukemiją atsiradimą (maždaug tuo pat metu). Mes tikėjomės, kad ši vakcina užkirs kelią šiai baisiai ligai (kačių leukemijos virusas atitinka žmonių imunodeficito virusą). Bet iš karto po šios vakcinos panaudojimo iškilo labai daug problemų. Vakcina, kuri buvo pavadinta kaip saugiausia ir patikimiausia, ne tik neužkirsdavo kelio ligai, bet ir sukeldavo daug pašalinių reakcijų. Man tekdavo matyt (tenka ir dabar) kaip visiškai sveiki gyvūnai, kurie remiantis anksčiau atliktais laboratoriniais tyrimais neturėjo jokio viruso, per trumpą laiką po vakcinavimo susirgdavo – atrodytų, kad būtent gyvūno vakcinavimas sukeldavo virusinę leukemiją. Bet vakcinos gamintojai įtikinėjo, kad to tiesiog negali būti, nes „tai neįmanoma”.
Tačiau atliktas nepriklausomas tyrimas įrodė, kad šios vakcinos efektyvumas yra tik 17%, o ne 50-70%, kaip skelbė gamintojas. Pašalinių reakcijų dažnumas ir jų sunkumas taip pat buvo daug didesnis, nei buvo skelbiama oficialiuose pranešimuose.

Kasmetinė revakcinacija

Mano gydytojas manęs niekada nekviečia į kasmetinę revakcinaciją. Ar gyvūnai taip jau skiriasi nuo mūsų?

Kuo daugiau aš galvoju apie šį abejotiną klausimą, tuo labiau aš įsitikinu, kad kasmetinė revakcinacija neduoda naminiams gyvūnams jokios naudos. Žurnale „Current Veterinary Therapy XI, 1992 m.“ aš radau Тоm Phillips (veterinarijos mokslų daktaras, Scripps Institute) ir Ron Schultz, (Ph.l.. University of Wisconsin-Madison School of Veterinary Medicine) parašytą straipsnį apie kačių ir šunų skiepus. Pacituosiu šį straipsnį:

„Kasmetinė gyvūnų vakcinacija praktikuojama jau daugelį metų, tačiau ji neturi jokios mokslinės vertės ar mokslinio pagrindimo. Praktiškai visai atvejais kasmetinė vakcinacija neturi imunologinio pagrindo. Po skiepo gyvūnai įgyja imunitetą daugeliui metų, dažnai visam gyvenimui. Sėkminga imunizacija prieš daugumą bakterinių rūšių lieka organizmo imuniteto atmintyje ilgam laikui, taigi esant bakterijos intervencijai atsiranda antrinė imuninė reakcija, garantuojanti adekvačią organizmo apsaugą. Pakartotinas vakcinavimas priešvirusinėmis vakcinomis nesukelia tolimesnio imuninio stimuliavimo dėl jau organizme esamų antikūnių“

Tokiu būdu kasmetinė revakcinacija yra nenaudinga, nes nepadeda stiprinti gyvūnų imuniteto.

Dauguma imunologų galvoja taip pat, kaip iš šio straipsnio autoriai, tačiau veterinarai iki šiol remiasi ne moksliniu požiūriu į šios problemos sprendimą.

Ar vakcinavimas yra ligų prevencija?

Yra manoma, kad skiepas atlieka pagrindinį vaidmenį ūmių ligų prevencijoje. Bet mano praktinė patirtis parodė, kad vakcinuoti gyvūnai serga ne ką rečiau. Kaip galima šį faktą paaiškinti? Vienas iš paaiškinimų yra toks, kad vakcina daliai gyvūnų nesukuria šimtaprocentinės imuninės apsaugos, nes daugelis gyvūnų organizmų nereaguoja į vakciną. Tačiau niekada nėra svarstoma, koks gi susirgimas gali išsivystyti po pačio vakcinavimo – ūmus ar lėtinis?
Imuninės sistemos funkcionavimo sutrikimai yra pagrindinis lėtinės ligos atsiradimo faktorius, pasireiškiantys imuniteto hiperaktyvumo ar sumažinto aktyvumo formoje. Esant lėtiniams susirgimams, susijusiems su hiperfunkcija, imuninės sistemos ląstelės praranda sugebėjimą atskirti “savo” ir “svetimą”, dėl ko pradeda atakuoti savo audinius. Būtent pagal tokį scenarijų vystosi autoimuniniai susirgimai po vakcinavimo. Autoimuninių gyvūnų susirgimų skaičius šiuo metu sparčiai auga visose šalyse.

Ar gali skiepai tapti susirgimo priežastimi?

Vakcinavimas be abejo gali apsaugoti organizmą nuo susirgimo specifine ūmia liga, tačiau šio metodo vertingumas yra labai abejotinas. O gal būt ūmios ligos atneša visai rūšiai naudą, apie kuria mes dar nežinome? Gal būt, užkirsdami kelią ūmiam susirgimui, mes aukojam kažką daug vertingesnio?

Iš pradžių aš labai skeptiškai žiūrėjau į teiginius, kad vakcinavimas gali sukelti lėtinius susirgimus ir įvairias komplikacijas. Aišku, aš žinojau, kad vakcinavimas gali sukelti alergines ir anafilaktines reakcijas, bet galvojau, kad šios komplikacijas yra vienintelės.
Puikiai atsimenu vieną atvejį, kuris praktiškai atvėrė mano akis.
Flaffi, nuostabi Siamo katytė, gyvenanti ne mažiau nuostabios moters namuose, visą laiką turėjo nuolatinius cistito recidyvus, kurie nepasiduodavo nei tradiciniam, nei homeopatiniam gydymo metodui. Nors man labai patiko Flaffi šeimininkė (ir pati Flaffi, žinoma), aš labai nemėgau jų vizitų, nes išbandžiau viską, ką galėjau, tačiau tai nedavė jokių rezultatų, o cistitas nuolat  pasikartodavo. Ir štai vieną kartą, man eilinį kartą bevartant Flaffi ligos istoriją, aš staiga pastebėjau, kad cistitas laikrodžio tikslumu  atsiranda  po mėnesio nuo eilinių skiepų. Mano siūlymu skiepai Flaffi daugiau nebuvo daromi, ir daugiau jokie recidyvai nepasikartojo. Akivaizdu, kad būtent vakcinavimas buvo recidyvuojančio cistito ir įtariamos infekcijos priežastis.

Šiuo metu akivaizdu, kad vakcinavimas yra fibrosarkomos priežastis – mirtino piktybinio auglio, sukeliančio katėms didžiules kančias. Fibrosarkoma – tai viena iš piktybinių auglių rūšių, kurie išsivysto arba pasiutligės skiepo vietoje, arba skiepo prieš kačių leukemija vietoje. Atliktuose tyrimuose auglinio audinio masėje buvo aptiktos atskiros vakcinos substancijos – tai įrodo tiesioginį ryšį tarp vakcinavimo ir auglio vystimosi. Daugelis veterinarų vadina šį auglį “vakcinozinė sarkoma”.
Įprastai katės gyvenimo trukmė po šio auglio atsiradimo neviršija trijų metų, o efektyvus gydymas dar nėra išrastas. Po chirurginio auglio pašalinimo labai greitai vystosi metastazės. Kai kurie veterinarai nusileidžia iki absurdo siūlydami daryti injekciją į vieną iš gyvūno galūnių ar uodegą, tam, kad būtų galima pašalinti šiuos organus, jei pradėtų vystytis auglys. Ar tai yra protingas sprendimas?

Vakcinavimas: ūmios ligos pakeitimas lėtine
 
Vakcinoze vadinama liguista būsena, kuri atsiranda kaip vakcinavimo pasekmė. Ar tikrai vakcinavimo pasekoje gali atsirasti lėtiniu ligu?
Britų gydytojas Compton Burnett, praktikavęs XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje buvo aršus vakcinavimo šalininkas. Tačiau būdamas patyrusiu klinicistu, jis pastebėjo, kad daugelis lėtinių vaikų susirgimų buvo susiję su vakcinavimu, net ir tuo atveju jei skiepai buvo atlikti gerokai anksčiau prieš susirgimą. Burnett mano, kad vakcina ne tik sukelia lėtinias ligas, bet lėtinės ligos atsiranda dar ir dėl to, kad vakcinavimas neleidžia atsirasti ūmiems susirgimams. Jis teigia „Tarkim, kad visiškai sveikam, niekad neskiepytam žmogui, pasiūlė pasiskiepyti. Po tam tikos vakcinos suleidimo jam yra pasakoma, kad dabar jo organizmas turi patikimą apsaugą nuo tam tikro susirgimo. Iškyla klausimas, ar tikrai dabar jis yra apsaugotas patikimiau, nei ankščiau? Teisingausias atsakymas būtų, kad labiausiai patikima apsauga nuo bet kokios ligos yra asmeninė sveikata. Bet koks sveikatos modifikavimas ar pakitimas gali reikšti tik vieną – jos sumažėjimą. Tokiu būdu, apsauginė vakcinavimo reakcija pasireiškia per sveikatos pablogėjimą arba naują ligą.“

Pagrindiniai kačių panleukopenojos pažymiai – uždegiminiai degeneraciniai žarnyno pakitimai, dėl kurių atsiranda diarėja ir vėmimas, žymus kraujo leukocitų skaičiaus sumažėjimas, sąlygojantis imunosupresiją, apetito praradimas, gleivingos pūlingos išskyros iš nosies, dehidratacija ir svorio praradimas. Labai dažnas šiuo metu autoimuninis susirgimas vadinamas “žarnyno uždegimo liga” (toks dažnas, kad panašus į epidemiją), turi labai panašius požymius. Prieš dvidešimt metų kai nebuvo daromi skiepai prieš panleukopeniją, šios ligos tarp kačių praktiškai nebuvo, tačiau šiuo metu ši diagnozė yra viena iš labiausiai paplitusių.

Iki 1960-ųjų metų kates atveždavo pas veterinarą apžiūrai labai retai. Tačiau nuo to laiko katės, kaip naminio gyvūno, statusas akivaizdžiai pakilo, tai gi didėjo ir skaičius kačių, kurioms buvo suteikiama įvairi veterinarinė pagalba, tame tarpe ir vakcinavimas. Iki 1980-ųjų metų katės praktiškai nebuvo skiepijamos nuo pasiutligės. Mano nuomone, būtent reguliari masinė vakcinacija yra kalta dėl skydliaukės sutrikimų ir daugelio kitų patologinių būsenų, kurios taip padažnėjo šiais laikais.
Iš naujų gyvūnų ligų, kurių skaičius sparčiai auga, gali būti išskiriamos šios: šunų hipotireozė, kačių imunodeficito ligos, turinčios virusinę etiologiją, infekcinis kačių peritonitas, lėtinis hepatitas, kepenų nepakankamumas, kačių šlapimtakių ligos, žarnyno uždegimai ir autoimuniniai kraujo susirgimai. Tarp gyvūnų yra labai paplitę alerginiai susirgimai, kurių atsiradimas siejamas su vakcinavimo sukeltu imuniniu disbalansu, ši tendencija yra pastebima ir žmonių tarpe. Ūmiai auga imuninės sistemos sutrikimų ligos naminių gyvūnų tarpe. Mes iš tikrųjų tiesiog pakeitėm ūmius susirgimus į klastingas organizmą alinančias lėtines ligas.
Greičiausiai taip yra todėl, kad mes nelikvidavom ūmių ligų, o tiesiog pakeitėm jų formą ir modifikavom jas į lėtines ligas. Iki vakcinavimo paplitimo daugelis ūmių ligų sukeldavo realią grėsmę gyvūnų gyvybei, tačiau po lytinės brandos šie gyvūnai gyveno ilgą ir pakankamai sveiką gyvenimą. Šiandien vakcinavimas padeda išvengti visų ankstyvaus amžiaus grėsmių, tačiau likusi gyvenimo dalis yra užpildoma įvairiomis kančiomis. Vakcinavimas nesustabdo ūmių susirgimus, bet tik pakeičia juos į kitą, labiau pavojingą ir klastingą formą. Ar tai yra išeitis? Kas lieka mūsų gyvūnams – pilnavertis gyvenimas ar vegetavimas?
 
Daugumos naminių gyvūnų maisto kokybė šiuo metu gali suketi tik gilią užuojautą. Tūkstančiai šunų ir kačių maišais ėda sausą ėdalą, sudarytą iš abejotinos kilmės ingredientų, tame tarpe iš sugedusios mėsos, riebalų ir toksinių konservantų. Toks maistas negali neturėti toksinio poveikio gyvūnų imuninei sistemai. Daugelis taip vadinamo paruošto maisto gyvūnams turi etoksivino toksiną (ethoxyquin), kuris yra uždraustas naudoti žmonėms dėl savo kancerogeninio poveikio. Kokiu būdu tai, kas yra nuodinga žmonėms, tampa sveika mūsų naminiams gyvūnams? Į paruoštų maistų sudėtį taip pat įeina benzolio junginiai, kurie turi toksinį ir kancerogeninį poveikį. Tokia nepilnavertė mityba vaidina ypatingą vaidmenį mūsų gyvūnų sveikatos pablogėjime.


Kaip naudoti šią informaciją praktikoje?
 
Apibendrinant, vakcinavimas yra labiau kenksmingas, nei jo nebuvimas – tai pasiteisna daugeliui gyvūnų daugelyje situacijų. Šiame skyrelyje pateikiami pagrindinės vakcinavimo taisyklės, kurios padės Jums suformuoti aiškesnę nuomonę šiuo klausimu.

Pirma,  nėra būtina skiepyti visais įmanomais skiepais vyresnį nei vienerių metų guvūną– kasmetinė revakcinacija nėra tikslinga. Vienintelė išimtis, tai skiepas nuo pasiutligės, nes jis privalomas pagal teisės aktus, tačiau vadovaujantis medicininiu požiūriu, tai visiškai nepagrįstas reikalavimas. Mums būtina kovoti už tai, kad teisės aktai būtų paremti moksliniais faktais, o ne emocijomis ir fantastinėmis idėjomis, labai paplitusiomis mūsų bendruomenėje šiuo metu. Pakartotinas skiepas atliekamas po metų labai padidina lėtinių ligų atsiradimo galimybę, nevakcinuojant gyvūno pakartotinai, pašalinių poveikių galimybė sumažėja be jokios grėsmės gyvūno sveikatai.

Antra, reikia daryti skiepus iš atskirų, o ne kombinuotų antigenų (antigenais yra vadinama substancija, kuri suleidžiama į organizmą, norint sukurti tam tikrą imuninės sistemos atsaką, šiuo atveju, antigenai bus bakterijos ir virusai, iš kurių ruošiamos vakcinos). Tai reiškia, kad reikia vengti kombinuotų (polivalentinių) skiepų, kurie yra labai populiarūs šiuo metu. Normaliomis aplinkybėmis, kaip taisyklė, organizmas yra pažeidžiamas tik vienu ūmiu susirgimu, taigi organizmo reakcija, turinti tik vieną antikūnių tipą, kaip atsakas į vienos rūšies antigeną, yra natūralesnė.

Trečia, reikia atlikti imunizaciją tik tuo atveju, kai ūmus susirgimas atitinka šiuos kriterijus:

1. Susirgimas turi labai sunkią eigą, gręsiančią gyvūno gyvybei.

2. Gyvūnas arba turėjo tiesioginį kontaktą arba kontaktuos ateityje su sergančiais gyvūnais

3. Yra neginčytini įrodymai efektyvaus šios vakcinos naudojimo prieš šią ligą

4. Vakcina yra nekenksminga


Apžvelkime aukščiau pateiktus kriterijus tam tikrų naminių gyvūnų susirgimų atžvilgiu. Pavyzdžiui vakcinavimas prieš kačių leukemiją (FeLV). Susirgimas persiduoda esant tiesioginiam kačių kontaktui, taigi gyvūnams, kurie gyvena namie ir beveik neišeina į lauką tikimybė susirgti yra minimali (neatitinka kriterijaus Nr.2). Mano nuomone, šiuo atveju imunizavimas yra nepateisinamas, tačiau daugelis veterinarų siūlo imunizuoti ir tokius gyvūnus.

Kačių viršutinių kvėpavimo takų susirgimų eiga (kalcivirozė, virusinis rinotracheitas, chlamidiozės) dažniausiai būna ne tokia sunki, kad būtų būtina kates imunizuoti. Išimtį sudaro tik maži kačiukai. Tačiau, kaip taisyklė, kačiukai kontaktuoja su suaugusiais gyvūnais ir užsikrečia tokiame amžiuje, kai vakcinavimas dar nėra atliekamas. Tokiu būdu vakcinavimas prieš kačių virusinius respiratorinius susirgimus neneša jiems ypatingos naudos.
Katės, gyvenančios namuose ir dauguma šunų, turinčių ribotą pasivaikščiojimo teritoriją, turi labai mažą galimybę užsikrėsti pasiutligės virusu. Tokiu būdu, vakcina prieš pasiutligę yra sąlygojama įstatymais, o ne medicininiais duomenimis. Tačiau rizika užsikrėsti visgi yra, ypač šunims ir katėms, turintiems neribojamą galimybę judėti, taip pat gyvūnams, gyvenantiems kaimuose ir klajojantiems gyvūnams. Vienkartinis skiepas daugeliu atveju šiems gyvūnams sukurs imunitetą visam gyvenimui. Kasmetinė revakcinacija padidina tikimybę išsivystyti lėtinėms ligoms.

Ketvirta, niekada negalima vakcinuoti gyvūnų, turinčių kokios nors ligos požymių. Dėl neaiškių priežasčių ši praktika yra labai paplitusi veterinarijoje, nors ir vakcinų gamintojai ir faktiškai visi veterinarai-imunologai prieštarauja tam kategoriškai.

Pats drąsiausias sprendimas yra aplamai nevakcinuoti gyvūnų (išskyrus įstatymo reikalaujamą skiepą nuo pasiutligės) pripažinus užsikrėtimo tam tikromis ūmiomis ligomis galimybę, kurios neturės vakcinuotas gyvūnas, ir sutikus šią riziką prisiimti. Nevakcinuotų gyvūnų užsikrėtimo riziką galima akivaizdžiai sumažinti nuosekliai stiprinant imunitetą ir maitinant gyvūną pilnaverčiu naminiu maistu ir žalia mėsa, o taip pat šiek tiek ribojant kontaktus su kitais gyvūnais iki 6 mėnesių amžiaus. Suaugę nevakcinuoti gyvūnai žymiai mažiau kenčia nuo alergijų ir kitokių lėtinių susirgimų, kurie taip paplito šiais laikais.
Daugelyje atveju, aš manau, kad vakcinavimas nėra būtinas ir pateisinamas. Mano pozicija šiuo klausimu yra pagrįsta ilgalaike patirtimi, literatūros studijavimu ir daugeliu pastebėjimu. Aš esu įsitikinęs, kad veterinarai piktnaudžiauja vakcinavimu. Tačiau sprendimą dėl savo gyvūno vakcinavimo, be abejonės, priima kiekvienas šeimininkas individualiai.

Kasdien aš įsitikinimu savo teisumu – 75% (jei ne daugiau) gyvūnų, kuriuos atveda į mano konsultacijas, serga lėtinėmis ligomis, kurios yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su vakcinavimu. Mane kankina mintis, kad gyvūnai yra skriaudžiami – tai va, vakcinavimas, mano nuomonę, yra gyvūno įžeidinėjimas. Jei mes negalim apginti savo teisės (ir savo gyvūnų teisės) savarankiškai pasirinkti gydymo metodus, tai mes rizikuojame prarasti ir šią teisę, ir pačius gyvūnus.

Koks gi yra pats efektyviausias ligų prevencijos metodas? Pirmiausia, ką reikia prisiminti, kiekvienai ligai gėriau užbėgti už akių, nei ją gydyti. Pagrindiniai sveikatos stiprinimo faktoriai – tai pilnavertė mityba ir atitinkamas gyvenimo būdas. Pilnavertės mitybos reikšmė katėms ir šunims yra tokia pat, kaip ir žmonėms. Sauso ėdalo rijimas maišais – blogas pakaitalas tikrai mėsai ir kitiems natūraliems produktams. Jei įmanoma, reikia naudoti ekologiškus produktus. 

Teisės į šį vertimą priklauso:

Jelenai Bogomolovai          
veislynai „OUROBOROS", "HOLISTICA"     
http://orientalai.lt