Katino dienoraštis

I dalis

Ji viską sugadino. Iš pat ryto. Nedavė man ėsti. Anot Jos, dviejų pilnų maisto indelių man užteks. Turėjau suvaidinti vargšą našlaitėlį, kad ištirpdyčiau jos širdį.Su kankinio išraiška veide įlipau į stalčiuką bulvėms laikyti ir pradėjau kramtyti svogūną. Ji visgi davė man ėsti. Jai išeinant iš namu, sudraskiau jos šilkinį šalikėlį. Šalikėliui amen. Aš patenkintas.

Pasišlapinau po sofa. Gera!

Bimbinėjau po namus, rėkiau pilnu balsu, reikalavau mėsos, mėsytės, mėsutės. Prilašino valerijono. Ližtelėjau. Užkasiau tą šlykštynę. Po to ilgai ir metodiškai vėmiau ant Jos kilimo. Nėr čia ko man visokį šlamštą kišti.

Jis nusipirko sau „teisingus“ batus. Supakuotus į dėžutę ir nuostabų šlamant popierių. Suplėšiau popierių ir išmėčiau per visus namus.  Pagulėjau batų dėžėje, po to suplėšiau ir ja. Raištelius Jo batuose sukramčiau. Mažai buvo popieriaus, iš ties mažai. Reikia daugiau.

Prisiėdžiau. Ilgai klausiausi savo sotaus skrandžio gurguliavimų. O Jūs sakote- muzika, muzika... Po to vėmiau... Vėl ėdžiau...

Žaidžiau laukinių bizonų žaidimą. Laksčiau šviesos greičiu. Primiršau, kad mano nagai nukirpti ir nesustabdžiau laiku. Trenkiausi galva į spintelės dureles. Guliu sau, žvaigždutes skaičiuoju. Reikia paėst.

Vakar Jie surengė man fotosesiją.  Aš demonstratyviai pasišlapinau į savo dėžutę, po to ilgai užkasinėjau. Ji kaip kulka nubėgo pasiimti fotiko, ir mane nufotkino. Po to Jie dviese grožėjosi mano atvaizdu. Geriau jau ėst duotų. Kitą kartą būtinai Jiems organizuosiu provokaciją.

Ji yra tiesiog kvaiša. Aš jai tiesiai šviesiai rėkiu iš ryto: „Balkoną atidarai greit, atidarai balkoną, višta!“ O ji žiūri į mane ir sako: „Mažuliuk, ko gi tu nori?“ Ir kaip Jis gali su Ja gyventi?

Pasišlapinau po sofa. Gera yra!

Anas, kuris ne Jis, yra dar bjauresnis už mane. Tupiu sau, valgau iš savo indelio, o Anas spokso į mano maistą, į MANO maistą. Bjaurybė. Šiąnakt šlapinsiuos į jo batus.

O Jie kartais visai nieko tokie būna. Gaminosi sau kažką iš vištienos, man visą šlaunelę atidavė. Antrą, šykštuoliai,  sau pasiliko, nedavė. Atkeršijau išmėtydamas nesukramtytus kaulus per visą virtuvę ir pavogiau kepenėles. Esu visiškai savimi patenkintas.
 
Net trys dienas paskyriau grindų virtuvėje subjaurojimui, o Jie, kvaišos, grindis išplovė. Bet su chloru. Prisiuosčiaumiauuu... raičiausi ant grindų, gaudžiau kaifą. Kas toliau- nepamenu. Gal pagavau..

Pasišlapinau po sofa. Gera!

Subjaurojau visą tuliką. Jie visą dieną vadino mane smirdaliumi ir vaikščiojo užsikimšę nosis. Aš didžiuojuosi savimi.

Atėjo Anas, kuris ne Jis. Atnešė šlamšto visokio. Į savo indelį įsipilė alaus ir kramtė traškučius. Ragavau- šlykštu. Anąsyk martinio gavau- tada tai paūžėm. Tik troškuliukas užkankino po to. Reiktų pakartoti.

Netyčia žvilgtelėjau į Jų šaldytuvą. Gyvatės! Mano maistui Jie turi tik vieną lentyną, kitose kažkoks šlamštas! Atkeršijau. Pasišlapinau ant vonios kilimėlio. Taip-taip, pačiame viduriuke.

Pas Ją atvažiavo dar Kažkokia. Parsivežė rankinę ir svetimą kvapą. Pasirausiau jos rankinėje, pasnaudžiau, dovanu palikau pusę kilo savo plaukų. Sudraskiau Kažkokios megztuką ir tai, ką radau po juo. Išvažiuojant dar ranką sudraskysiu: „Prisimink mane, Mažutė“...
 
Pasišlapinau po sofa. Gera!

Vos-vos įtalpinau save į plyšelį po virykle. Ilgai galvojau apie gyvenimo prasmę. Už

penkių minučių išlipau paėsti. Ėdu. Ėdu. Ėdu.

Kažkurio velnio Jis iš pat ryto išnešė šiukšles. Na ir ką man dabar veikti? Kur kapstytis? Nebent kaip nors grindis subjaurot? Arba nuo stalo visus puodus numesti? Hm... pamąstom... Bet Jam grįžus, atkeršysiu.

Pasigalandau nagučius į Jo pagalvę. Suplėšiau. Radau viduje daug plunksnų. Jėga. Išnešiojau per visus namus. Gražiausias plunksnas surinkau į krūvą ir pasišlapinau. Pasislėpiau po lovą. Ne, ką tu, aišku, kad ne iš baimės. Iš ten stebėti geriau. Na, dar prisiėdžiau, jei reiktų ilgėliau po lovą išbūti. Laukiu.

Ji iš ryto pašoko ir tiesiai į dušą. Pražingsniavo net nežvilgtelėjusi pro virtuvę. Nedavė man maisto. Pradėjau staugti. Nepadėjo. Iškasiau iš savo dėžės visą kraiką ir sudėjau tuliko centre. Ruošiausi rimtesnei užuominai, bet Ji staiga suprato, kad aš, vargšeliukas, galiu sukusti. Na nieko, Jų visą dieną namie nebūna, aš jiems dar visą protesto traktatą ant grindų prišlapinsiu.

Aš sutrikęs. O gal aš per daug šlapinuosi?

Pasišlapinau po sofa. Gera!

Nuobodu. Prisiminiau savo audringą jaunystę. Sėdėjau aš kartą ant stalo, ėdžiau kondensuotą pieną iš indelio. Atėjo Jie, pamatė ir pradėjo staugti. Na aš juk ne kvaiša, aš po šaldytuvu pasislėpiau. Jie rėkė dar trys dienas. Aš savimi didžiuojuosi.

Šiandien aš viską tingiu. Šlapintis- tingiu. Ėsti- nebegaliu daugiau. Tupiu sau, snauduliuoju. Jie nervinasi, dairosi aplinkui, dreba ir laukia provokacijos.

Kokie gi Jų indeliai nepatogūs. Bandžiau suėsti mėsos gabalą, tai kol nagu neužkabinau- nei velnio nesigavo. Paimtų normalų indą ir ėstų ant grindų... nevykėliai.
 
Pasišlapinau po sofa. Gera!

Iš pat ryto atlikau namų apžiūrą. Pasiklydau patalynėje. Vos išlipau. Kvaišos. Prisitempia visokio šlamšto į namus, o man kankintis. Brandinu keršto planą.

Subrandinau. Įgyvendinau. Suėdžiau kažkokį marmalą nuo stalo, gal uogienę, pasislėpiau spintoje ir ilgai vėmiau ant švarios patalynės. Ji staugs taip, kad jos balsas pavirs ultragarsu.
 
Atspėjau. Ji staugė taip, kad visoje apilinkėję lemputės sprogo. Bet ėst davė.

Ji sugalvojo naują madą. Ėst man duoda tik po pusę indelio. Taip, taip, pasvajok, kvaiša. Aš todėl visko nesuvalgau, nes kitam kartui palieku. Ji gi man ne kas penkias minutes į indelį maistą deda. Jie kaip dingsta visai diena, tai ir su galais. O ėst norisi. Aš ir palieku sau atsargom. Na gerai, nesišlapinsiu kol kas, nes sofai nieko neliks. Einu kraiką išmėtysiu.
 
Pasišlapinau po sofa. Gera!

Nuo pat ryto aš esu tiesiog dieviškas. Ji išėjo į koridorių, o aš pradėjau jos rankinė užkasinėti. Ji pagalvojo, kad aš ten pasišlapinau. Straksėjo ir karksėjo taip, kad visos varnos parke iš medžių iškrito. O aš – po lovą. Žvengiau. Apgavau, apgavau...

Tupėjau po vonia. Laukiau, kol Jie išeis. Pasišlapinau po sofa. Pasišlapinau po spintele. Pasišlapinau po antra sofa. Gera!

 Bimbinėjau ieškodamas ką nors, ko dar nesugadinau. Neradau. Aš sutrikęs.

Aš tulike turiu kilimuką. Jie jį nupirko, kad būtų gražu. Iš tikrųjų, tai ant jo šlapintis patogu. Arba kraiką išmėtyti. Jei išmėtyti nuosekliai, tai dulkių siurbliui darbo pusei valandos. O jei pasišlapinti taip, kaip moku tik nuostabusis aš, tai kilimuką skalbs ir džiovins kokią savaitėlę. Na bet žiopliai galu gale suvokė, kad kilimukas atneša jiems daugiau hemorojaus, nei grožio. Ir jis dingo iš tuliko. Bet jie yra ne tik žiopliai, bet iš bukapročiai. Jie nepagalvojo, kad toks pat kilimukas yra ir vonioje. Suvariau visai. Iki negaliu. Ji staugė taip, kad tarakonai pas kaimynus išmirė. Nubėgo savo žiopliui telefonu skambinti. O man kas? Aš po vonia tupiu, manęs iš ten ne tik ranka, bet ir nauja šluota neiškrapštysi

Išslydau iš vonios. Pasišlapinau po sofa. Gera man, gera!

Buvau nepakartojamas. Iš pat ryto žadinau Juos. Jie nesikėlė. Striksėjau kaip jauna antilopė, rėkiau kaip sužeista pantera. Jokios reakcijos. Kandžiojau už apatinių galūnių- miega, kvaišos. Bet aš juk genijus. Palindau po paklode ir savo šalta šlapia nosyte jai į pilvą- kyšt. Pradėjo judėti, net lakstyti. Tik kam rėkti, nesuprantu.

Pasišlapinau. Po sofa. Gera.

Vakare grįžo jis. Aš jam rėkiu, o jis man. Aš-jam, jis- man atgal. Kvaiša. Aš iš kart nubėgau į tuliką pasišlapinti ant grindų. Bet Jis savo menku proteliu suprato, ką aš planuoju daryt. Buvau užkluptas tada, kai puse grindų jau paskendo, ir kaupiau jėgas kitai. Aš bandžiau dingti. Beveik sėkmingai. Na bet tam tikra atstumą skridau. Ne daug, bet nemaloniai. Visą naktį kaupiau pyktį. Pala, pala, išeisi tu rytoj į darbą.

Ji, kalė, penktadienį pasiėmė kompiuterį ir dingo visam savaitgaliui. Nieko neužsirašiau. Bet trijų dienų ataskaita:
Pasišlapinau po sofa. Gera!
Pasišlapinau po sofa. Ge-ra!
Pasišlapinau po sofa. Jėga!

Penktadienio ryta paskiriau tam, kad išmokinčiau Ją vaikščioti keturiomis. Pasislėpiau po sofa. Pradėjau rėkt. Ji lakstė aplinkui sofą, ir taip pat staugė. Ka d ir kiek stengčiausi, vis tiek Ji vaikšto kreivai, subinę kraipo ir galvos kailiu grindis šluosto. Kvaiša nepataisoma. Bent jau ėst davė.

Vakar pasielgiau kaip tikras didvyris. Ilgai ir nuobodžiai šlapinausi į kraiką savo dėžėje, kol jis pavirto pelke. Pasislėpiau prie tuliko durų ir laukiau. Jam įžengus į tuliką aš ant savo dėžės krašto visu svoriu užšokau, ji pavirto. Visas turinys ant Jo kelnių. Pilnas abzacas. Jis staugė falcetu, drebėjo ir net išbalo. O man kas? Aš gi po vonia pasislėpiau.

Pasišlapinau po sofa. Gera!

Vakar vakare Ji grįžo ir pradėjo mane niurkyt. Aš murksėjau, kol ji į tuliką neužėjo. Kai tik ji į tuliką- aš po lovą. Staugė, aišku.

Atlikau archeologines paieškas savo dėžėje. Sugaišau pusę dienos, bet neradau nieko. Esu nusiminęs. Be to Jie visą vakarą staugė. Nedėkingi, necivilizuoti orangutangai.
 
Jis vakar man net tris indelius maisto davė. Aš juos ne tai kad suėdžiau, įsiurbiau akimirksniui. Po to jis bandė ėsti kukurūzus, aš pusę indelio iš jo iškovojau lygioje kovoje. Staugė po to iki negaliu. Aš juk tiesiai šviesiai sakau: duok. Nesupranta. Ir kilimą išskalbtą Jie veltui vonioje patiesė.

Pasišlapinau po sofa. Gera!